O prieš rungtynes net patys Trivarčio žaidėjai nesitikėjo lengvos pergalės ir ruošėsi nuožmiai kovai nuo pirmų rungtynių minučių – todėl sustojo į drausmingą gynybinę schemą bei pasiruošė atsimušinėti. Ir Vilties saugų grandis iš tiesų ėmė sukti sau būdingą žaidimą aikštės viduryje – bet nuolat atsitrenkdavo į sutankintą Trivarčio gynybą baudos aikštelės prieigose, o bet kokie bandymai permesti kamuolį į priekį ar užpulti kraštais taip pat nesisekė. Tuo tarpu Trivartis, vos tik sulaukęs menkiausios Vilties klaidelės, perimdavo kamuolį ir pradėdavo kurti savo atakas – ne tokias ilgas, kaip jų varžovai, bet kur kas aštresnes. O praradę kamuolį patys nevengdavo kiečiau paspausti Vilties vartininko ir gynėjų, kurių perdavimai prieš spaudimą labai dažnai būdavo netikslūs.

Čempionų dvikova Maišiagaloje pateisino į ją dėtas viltis – susirinkę žiūrovai galėjo pamatyti tikrą įtempto veiksmo trilerį, trukusį iki paskutinių rungtynių akimirkų. Tiesa, šio trilerio pradžia truputį vėlavo – ekipažas, vežęs nemažą grupelę Arpo žaidėjų, pateko į mini avariją ir šeimininkų komandai teko prašyti teisėjo ir varžovų malonės, kad rungtynių pradžia būtų šiek tiek atidėta. Bet neplanuota pauzė užtruko tik kokias 10 minučių ir rungtynės prasidėjo...